Vestuvinis žiedas
2012 sausis
Didžioji
mūsų gyvenimo šventė - vestuvės
visiems atneša didelio džiaugsmo. Bet šalia jo ir begalę rūpesčių, galvos
skausmo ir nemigo naktų. Ruošimasis vestuvėms jau prasideda nuo tos dienos, kai
bent pagalvoji apie jas. Įdomu, koks pirmasis vaizdas šmėkšteli akyse? Merginai
greičiausiai - balta, ilga ir, be abejo, įspūdinga suknelė, su kuria šalia savo
gyvenimo draugo ji sau atrodys pati
gražiausia. Po to puokštė ir žibantis žiedas. Bet žiedas yra bene svarbiausias vestuvinio epizodo fragmentas. Galima
drąsiai sakyti, kad be vestuvinių rūbų ar gėlių bei svečių galime vesti ir tekėti,
bet be žiedo nelabai. Tai yra
psichologinis momentas, nes jau nuo gimimo mes esame įsitikinę, kad vedę negali
būti be žiedo. Į santuokos rūmus
einame su meile norėdami įteisinti savo tarpusavio santykius. Todėl žiedas yra kaip simbolis, kuris tai dar labiau
įtvirtina. Pripažinkime, kad pirmomis susipažinimo akimirkomis su žmogumi,
kuriuo domimės, labai įdomu kokia jo šeimyninė padėtis. Ir kas pirmiausiai apie
tai pasako? Be abejo, žiedas. Taip, vestuvinis žiedas yra grožis,
pasididžiavimas, santykių patvirtinimo simbolis, bet kartu ir išdavikas.
Įprasta, kad vedę žmonės nešioja vestuvinius
žiedus, bet ne visi juos dėvi kiekvieną dieną. Yra aplinkybių, kai jį
mūvėti tiesiog nepatogu ar net negalima, turint omeny darbo sąlygas ir jo
specifiką. O yra žmonių, kurie paprasčiausiai nemėgsta jokių papuošalų ant
rankų, jie jiems trukdo ar su jais jaučiasi nepatogiai ir nejaukiai. Žiedo nešiojimas priklauso taip pat nuo
skonio, pomėgių. Juos daugiausia mėgsta moterys. Bet paprastai vestuvinius žiedus nešioti įprasta visiems,
esantys oficialiai įtvirtintoje santuokoje.
Vestuvinius žiedus nešiojame
su meile ir pagarba, įprastai ant dešiniosios rankos. Tokia tradicija jau yra
nuo santuokos namų, bažnyčios, kur apsikeičiama jais, ir išlieka visam laikui.
Patvirtinti ar paneigti apie vestuvinio
žiedo nešiojimo taisyklės esamumą
niekas negali. Tik visi esame gimę ir beveik visi augę krikščioniškoje žemėje,
todėl nepamirštame, kad Jėzus Kristus sėdėjo Dievo Tėvo dešinėje pusėje. Taip
pat jaunoji prie altoriaus yra iš dešiniosios jaunikio pusės. Šį žiedą tradiciškai nešiojame ant dešinės
rankos piršto. Nors yra nemažai prieštaraujančių ir besilaikančių tos nuomonės,
kad jei širdis, nuo kurios visų įsitikinimu sklinda meilė, yra kairėje pusėje,
tai ir žiedą reikia taip pat nešioti
ant kairės rankos. Tokios tradicijos kaip vestuvinio
žiedo nešiojimas kairėje pusėje yra populiarios daugumoje kitų šalių, bet
pas mus įprasta jį nešioti daugiau ant dešinės rankos. Tarp kitko, žiedo nešiojimas kairėje pusėje gali kartais
sudaryti net ir kurioziškai klaidinančių situacijų, kartais net nepageidaujamų.
Visi
susiruošę įžengti į santuokos rūmus, be abejo pasiryžę gyventi kartu visą
gyvenimą ir tuo pačiu vestuvinį žiedą
nešioti iki mirties. Todėl šis būtinas papuošalas aptarinėjamas ir parenkamas
labai kruopščiai iš anksto.
Prisiminkime, mūsų tėvų žiedai buvo
kiek kitokie: platesni ar net labai platūs ir būtinai su vidiniu išgraviruotu
užrašu su vardais bei datom. Be to, jie būtinai turėjo būti tik auksiniai. Ši
tradicija nuo seno karta iš kartos buvo perduodama. Gal todėl, kad šis metalas
yra vienas iš seniausių, geriausiai žinomų brangenybių, turinčių ne tik
materialinę vertę. Jis pripažintas kaip sveikatą palaikantis, energiją
priduodantis natūralus žemės kūrinys. Tai gražus, lengvas ir šiltas metalas.
Nors aukso tradicijos laikomasi ir šiandien, pasirinkimas yra didesnis. Kas
nemėgsta geltonos spalvos, juvelyrai siūlo baltą auksą. Jis šiuo metu labai
populiarus. Vestuviniai žiedai yra
neretai pasirenkami ir su papuošimais, tokiais kaip brangieji akmenukai. Tai
dažniausiai būna deimantai.
Vestuvinis žiedas renkamas
ne vienai dienai, todėl labai atsakingai ir apdairiai reikia tai apgalvoti ir
aptarti. Jis turi būti ne tik gražus, bet ir pats brangiausias, pats
mieliausias ir kartu patogus.
Parengė
Kristina Tarėlienė